Skip to main content

Kad šiltinimas putplasčiu būtų efektyvus

UAB „San Marco dažai" nuotrauka

Termoizoliacinės polistireninio putplasčio plokštės - viena iš efektyviausių, populiariausių ir ne pačių brangiausių šiltinimo medžiagų. Kaip šiltinti, kad rezultatas būtų energiškai efektyvus? Kokios dažniausiai padaromos klaidos, kokie pagrindiniai sienų šiltinimo polistireniniu putplasčiu principai?

Šiltinant fasadus reikia vengti medžiagų „mišrainės", t.y. laikytis termoizoliacinės medžiagos vientisumo principo ir naudoti tik sertifikuotas medžiagas. Kaip pastebi specialistai, fasadai dažnai būna apšiltinti tvarkingai ir teisingai, o štai angokraščiai, komunikacijų pravedimo vietos daugeliu atvejų nesandarios. Energijos taupymo požiūriu sandūrų izoliacija yra labai svarbi.

Kaip teisingai šiltinti ir tinkuoti fasadus, rekomanduojame paskaityti patikslintose naujausios redakcijos Statybos taisyklėse – ST 2124555837.01:2021  „Atitvarų šiltinimas polistireniniu putplasčiu".  Jose yra parodyti ir daugelis probleminių mazgų, tad straipsnio gale pateiksime naudingas nuorodas, o dabar - apie medžiagų pasirinkimą bei dažniausiai pasitaikančias šiltinimo klaidas.

Lyginkite vienodus parametrus

Renkantis bet kurią apšiltinimo medžiagą, galima pasiklysti tarp jų pasiūlos ir parametrų. Labai svarbu, kad lygintumėte tuos pačius medžiagų rodiklius. Vartotojai paprastai atkreipia dėmesį į šilumos izoliacines savybes: šilumos perdavimo  koeficientą ar varžą. Kuo atitvaros šilumos perdavimo koeficientas mažesnis, o varža – didesnė, tuo mažesni pastato šilumos nuostoliai. Ši aksioma tinka konstrukcijai, o renkantis šiltinimo medžiagą reiktų žiūrėti į jos šilumos laidumo koeficientą λ (liamda). Reikalingas šiltinimo storis apskaičiuojamas įvertinus šilumos laidumo koeficiento λ vertę ir polistireninio putplasčio eksploatacinę būseną. Šie skaičiavimai atliekami kompiuterinėmis programomis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kokią λ vertę nurodo termoizoliacijos gamintojas, nes  šilumos laidumo koeficiento reikšmių yra bent kelios: λ20, λ10, λdec, λds ir kt.

SVARBU

Skirtingas medžiagas lyginti reiktų pagal vieną parametrą, pavyzdžiui pagal λdec ar λds. λds - projektinis šilumos laidumo koeficientas, λD arba λdec - deklaruojamas.

Projektinė medžiagos šilumos laidumo koeficiento vertė lds, W/(m×K) apskaičiuojama prie deklaruojamos šilumos laidumo koeficiento vertės pridėjus pataisą dėl medžiagos įdrėkio atitvaroje ir pataisą dėl šilumos konvekcijos poveikio.

Kartais statybininkai ir net projektuotojai ne visada teisingai įvertina pataisą dėl konvekcijos, ką jau bekalbėti apie eilinį vartotoją. Tad vartotojams pagrindiniu rodikliu turėtų būti deklaruojama šilumos laidumo koeficiento vertė, ji nurodoma medžiagos gamintojo pateikiamoje gaminio specifikacijoje arba deklaracijoje.

Lygindami skirtingas termoizoliacines medžiagas atkreipkite dėmesį į vandens garų varžą (arba laidumą) ir įmirkį. Juos taip pat reiktų lyginti pagal tą patį parametrą. Vieningas parametras galėtų būti vandens garų varžos faktorius μ (miu). Neužmirškite palyginti ir trumpalaikio bei ilgalaikio vandens įmirkių (WS ir WP).

Taip pat svarbi yra degumo klasė. Nedegios medžiagos gamintojų sertifikatuose pažymėtos A klase, o degančios pakankamai gerai, paprastai ne aukštesne kaip D. Bet ir šiuo atveju yra niuansų. Jeigu sienos šiltinimui renkatės labiau degią medžiagą, reiktų orientuotis ne į jos degumo laipsnį, o į visos sistemos - statybos produkto, kuriuo yra apšiltinams pastatas. Jei statybos produktas tenkina priešgaisrinės saugos reikalavimus, to pakanka.

Polistireninis putplastis - kokį rinktis?

Polistireninį putplastį  sudaro oras (98%), uždarytas į nedidelio skersmens kapsules, ir stirenas (2%), sudarantis šių kapsulių sieneles. Polistireninio putplasčio kapsulių neprapučia vėjas, į jas neprasiskverbia teršalai ar drėgmė. Dėka to polistireninio putplasčio šilumos laidumo koeficientas λD = 0,030 - 0,045 (0,043)W/(m·K).

Polistireninio putplasčio ilgalaikis įmirkis, jį visiškai panardinus vandenyje ir jame išlaikius 28 paras, nesiekia 3 procentų tūrio.  Taigi tik nežymus vandens kiekis prasiskverbia į tarpus tarp kapsulių ir beveik  nekeičia polistireninio putplasčio termoizoliacinių savybių. Drėgmė neturi įtakos polistireninio putplasčio matmenų stabilumui (EN LST 13163).

Polistireninio putplasčio drėgmės varžos faktorius μ ≈ 30(20)-60, t. y. jis artimas skersinio plaušo pušies ir eglės drėgmės varžos faktoriui (20-50). Fasadų apšiltinimui naudojamo polistireninio putplasčio μ paprastai yra  20-30.

Polistireninis putplastis pasižymi geromis mechaninėmis savybėmis: lenkimo, gniuždymo, statmeno paviršiui tempimo stipriais ir kt. Šie rodikliai išlieka nepakitę per visą polistireninio putplasčio eksploatavimo normaliomis sąlygomis laikotarpį. Tuo pačiu putplastis yra labai lengva medžiaga.  Jo tankis 10-35 kg/m³, o fasadų apšiltinimui naudojamo EPS plokščių svoris yra apie 15 kg/m3, taigi darbas su jomis yra fiziškai nesudėtingas ir nepavojingas.

Rinkai tiekiamas polistireninis putplastis praktiškai nekeičia savo geometrinių matmenų ir yra atsparus daugelio cheminių medžiagų poveikiui. Polistireninio putplasčio gamintojas turi tiekti produktą, tenkinantį LST EN 13163  reikalavimus.

Apie plokščių kokybę galima spręsti ir iš jų išvaizdos - granulių dydis turi būti vienodas, jos turi būti tankiai sulipusios viena su kita, kitaip putplastis sugers per daug vandens, o tai sutrumpins fasado ar kitos konstrukcijos eksploatacijos laiką. Polistireninio putplasčio plokštės turi būti tikslių matmenų ir griežtos geometrinės formos. Leistinas nukrypimas nuo stačiojo kampo - 2 mm/m, o galimi pločio bei ilgio nukrypimai ± 2 mm. Šių normų nesilaikymas gali sukelti sunkumų montuojant.

Reikalavimai šiltinimo sistemų polistireninio putplasčio plokštėms pagal Europos techninį standartą yra aukšti. Jei neturite laiko ir kantrybės gilintis į įvairius putplasčio parametrus, patikrinkite, ar produktai pažymėti kaip tenkinantys Europinius kokybės standartus, ar pasirinkta šiltinimo sistema turi Europos techninį liudijimą - ETL.

Polistireninio putplasčio klasifikacija

Pagal LST EN 13163, polistireninio putplasčio gaminiai į tipus skirstomi pagal jų stiprį gniuždant, kai gaminys deformuojamas 10 proc., ir stiprį lenkiant. Polistireninio putplasčio tankis klasifikavimui reikšmės neturi.

Polistireninio putplasčio klasifikacija

Tipas

Stipris gniuždant,
kai gaminys deformuojamas 10 %, kPa

Stipris lenkiant, kPa

EPS 50

50

75

EPS 70

70

115

EPS 80

80

125

EPS 100

100

150

EPS 150

150

200

EPS 200

200

250

Gyvenamųjų namų išorinių sienų šiltinimui dažniausiai naudojamos ir tinka EPS 70, EPS 80 tipo plokštės, karkasinėms sienoms - EPS 50, sutapdintiems stogams – EPS 80, EPS 100, o šlaitiniam stogui rinkitės EPS 50, EPS 70, EPS80. Polistireninio putplasčio storį reikia apskaičiuoti remiantis norimu pasiekti šilumos perdavimo koeficientu U. Skaičiavimo formulės ir pavyzdžiai yra pateikti minėtose Statybos taisyklėse. Jeigu pastato sienos nevienalytės, iš skirtingų medžiagų, pavyzdžiui, plytų ir gelžbetonio, skaičiuojant  šilumos perdavimo koeficientą nepraleiskite struktūrinio daugiklio, kuris eliminuoja skirtingų medžiagų jungties šiluminį laidumą. Statybos taisyklėse pateikti ir kiti galimi medžiagų koeficientai.

 

1. Šiltinama siena

2. Cokolinis profiliuotis

3. Klijai

4. Polistireninis putplastis

5.Tvirtinimo smeigė

6. Armavimo tinklelis

7.Gruntas

8. Dekoratyvinis tinkas

Per ištrupėjusią nesandarią palangės ir sienos jungtį skverbsis šiluma iš vidaus – taip paliekamas šilumos tiltelis.

Šiltinimo plokštės ant paviršiaus išdėstomos taip, kad atskirų plokščių vertikalios siūlės nesutaptų. Plokščių negalima jungti angokraščių kampų pratęsimo linijoje.

Sandūrose pasitaikantys plyšiai tampriai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba montažinėmis putomis.

Dėl per tinką išryškėjusių smeigių fasadas atrodo dėmėtas.

Neteisingai priklijuotos šiltinimo plokštės fragmentas – plokščių perimetras nebuvo suteptos klijais.

Privačios statybos projektams – statant ar renovuojant, rekomenduojame pasitikrinti Jūsų pasirinktai energinio efektyvumo klasei pasiekti konstrukcijai reikalingo EPS storį. Skaičiuoklę rasite čia. 

Pagal STR reikalavimus, sienų šiltinimo sistema, nutinkuota plonasluoksniu tinku, atitinkamose vietose turi atitikti atitinkamą atsparumo smūgiams kategoriją. Tinkuojamos sistemos atsparumo smūgiams kategorijas nurodo projektuotojai.

Polistireniniu putplasčiu apšiltinto tinkuojamo fasado schema:

Kodėl apšiltinimas turi būti sandarus?

Šiltinant svarbu suprasti fizikinius procesus, vykstančius sienos konstrukcijoje ir tinkamai suformuoti šilumos izoliacinį sluoksnį.

Daugiausia šilumos patalpose prarandama dviem būdais. Vienas jų - kai viduje sušilęs oras sudaro pakankamai didelį slėgį į patalpos atitvaras ir prasiveržia į lauką. Kitas - kai šiluma išspinduliuojama per atitvaras. Šiuo atveju silpnoji vieta, kur prarandama daugiausia šilumos, yra statybinių konstrukcijų jungtys. Šią  tezę patvirtina faktas, jog, padidinus termoizoliacinės medžiagos storį du kartus, dvigubai šilumos nesutaupoma. Taigi didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į šiltinimo sistemos sandarumą, tai yra į mazgus, profilių sumontavimą, tinkamus tvirtinimo elementus.

Sandarumas yra būtina sąlyga efektyviam energijos vartojimui ir aukštai pastato energijos klasei pasiekti, tačiau kartu svarbu, kad apšiltintas pastatas leistų drėgmei pasišalinti iš atitvarų, būtų nelaidus orui.  Kad viduje būtų tinkamas mikroklimatas, ne mažiau nei sandarumas ir drėgmės pasišalinimas svarbus yra ir vėdinimas, bet tai jau kita tema.

Plokščių klijavimas

Šiltinimo plokštės prie paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Klijai ištisine linija tepami plokštės perimetru ir dar papildomai dedami 2-2 klijų taškai plokštės vidurinėje dalyje. Klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 proc. šiltinimo plokštės ploto.

Kai fasadai apdailinami plytelėmis, klijų tepama ne mažiau kaip 60 proc. šiltinimo plokštės ploto, nes plytelės sukuria papildomą rovimo jėgą.  

Kad šiltinimo sistemoje nesusidarytų šilumos tilteliai, sandūros tarp plokščių neklijuojamos, į jas neturi patekti klijų. Sandūrose pasitaikantys plyšiai standžiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba montažinėmis putomis.

Klijuojant plokštes aplink langus ir duris, reikia sekti, kad kampo linijos tęsinys nesutaptų su siūle tarp plokščių.

Kai klijai visiškai išdžiūsta, polistireninio putplasčio plokštės tvirtinamos smeigėmis. Smeigės skirtos ne plokštėms laikyti, o vėjo plėšimo jėgai atlaikyti. Todėl smeiges galima tvirtinti tik klijams išdžiūvus, tai įvyksta po 2- 4 parų nuo plokščių priklijavimo. Kai šiltinimo plokštės tinkuojamos plonasluoksniu tinku, tai smeiges reikia sukalti taip, kad jų galvutės viršus sutaptų su plokščių paviršiumi, antraip jos išryškės per tinką. Kai šiltinimo sistema dengiama apdailos plytelėmis, smeigių galvutės privalo būti virš armavimo tinklelio. Jei putplasčio sluoksnis storas, smeiges galima įgręžti, o jų galvutes uždengti putplasčio kamščiais. Yra smeigių, kurių galvutės visiškai įgręžiamos į šiltinimo sluoksnį. Smeigių skaičius atskirose fasado plokštumose ir specifikacija turi būti nurodyti techniniame darbo projekte.

Šilumos tiltelių pavojus sandūrose mažesnis, jei naudojamos polistireninio putplasčio plokštės su falcais, t.y., kai vienos plokštės krašto išėma dengia gretimos plokštės kraštą.

Kai šiltinimo plokštės priklijuojamos neteisingai, šiltinimo sistema lankstosi, fasaduose atsiranda įtrūkių. Į pažeistą šiltinimo sistemą gali skverbtis vanduo bei teršalai ir pabloginti jos būklę.

Nepalikite tarpų tarp sienos ir plokštės

Šiltinant pastatą polistireniniu putplasčiu, meistrai dažniausiai daro klaidų klijuodami plokštes prie sienų ir atlikdami apdailą. Neretai plokštės klijuojamos ne nuosekliai ir tarp jų lieka tarpai, pro kuriuos netenkama šilumos. Tose vietose vėliau per tinką išryškėja siūlės ir dėmės.

Kaip sako VGTU Statybos technologijos ir vadybos mokslo laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Česlovas Ignatavičius, išorinio šiltinimo su plonasluoksnio tinko apdailos stebėjimai rodo, kad dažniausiai neteisingai prie sienos tvirtinamos plokštės. Klijai ant plokštės tepami padrikai ir tik atskirose vietose, todėl tarp šiltinamos sienos ir šilumos izoliacijos susidaro erdvės bei kanalai, kuriais gali laisvai judėti oras ir iš pastato išeinanti šiluma. Judėdama toliau, ši šiluma izoliacijoje randa laisvesnes, mažiau sandarias vietas ir prasiskverbia į išorę, paprastai tai vyksta per plokščių siūles. Taip dėl neteisingo klijavimo išorinių sienų šiltinimas praranda savo energinį efektyvumą, pastatuose susidaro didesni šilumos nuostoliai, o fasaduose išryškėja siūlės tarp izoliacijos plokščių, gadinančios pastatų išvaizdą.

Pagrindo paruošimas apšiltinimui

Labai svarbu yra tinkamai paruošti šiltinamą pagrindą - sienas, kad jose esančių teršalų ir drėgmės „neuždarytume", nes vėliau ji garuodama gadins ir šiltinimo sluoksnį, ir sieną. Tai ypač aktualu stambiaplokščių namų siūlėms. Sienų siūlės ir visas šiltinamas paviršius turi būti švarūs ir sausi! Pasitaiko, kad dėl drėgmės ir teršalų polistireninio putplasčio plokštės kartu su kijais net atšoka nuo sienų paviršiaus. Būtina atkreipti dėmesį į šiltinamų paviršių paruošimą. Jie turi būti švarūs, stiprūs ir gerai sukibti su klijais.

Klijuojant polistireninio putplasčio plokštes, šiltinamo paviršiaus ir aplinkos oro temperatūra turi būti ≥ +5°C, vėsesniu oru darbus vykdyti taip įmanoma, tačiau toki uatveju turi būti naudojami specialūs klijai ir mišiniai. Projekte turi būti nurodomas šiltinamo pagrindo stipris. Jei to nėra, rekomenduojama pagrindo stiprį nustatyti bandymu. Bandymas atliekamas specialiu atplėšimo jėgą nustatančiu įrenginiu. Ypač kruopščiai reikia tikrinti seną tinkuotą, dažytą ar kitaip apdailintą pagrindą.

Energiškai efektyvus fasadų apšiltinimas - tik sisteminėmis, sertifikuotomis medžiagomis

Ne veltui tiek STR'uose, tiek Statybos taisyklėse pabrėžiama ne atskirų gaminių, o būtent ŠILTINIMO SISTEMOS svarba. Tai reiškia, kad tvirtinimo elementus, klijus, armavimo tinklelį ir apdailos tinką ir kitas medžiagas būtina rinktis tokias, kurios turi sistemos sertifikatą, tokios medžiagos yra išbandytos sąveikoje viena su kita ir tarpusavyje suderintos.  Sistemų tiekėjai paprastai nurodo naudotiną sertifikuotą termoizoliacinę medžiagą -  tinkamo storio bei tankio.  STR reikalauja  pastatų šiltinimui naudoti tik Europos techninį liudijimą (ETL) turinčias ir CE ženklu pažymėtas sistemas.

„Kauno šilo" polistireninis putplastis gaminamas pagal vieningus Lietuvos ir ES standarto LST EN 13163 „Statybiniai termoizoliaciniai gaminiai. Gamykliniai polistireninio putplasčio (EPS) gaminiai. Specifikacija" reikalavimus.

Sistemų ir termoizoliacinių medžiagų gamintojai, siekiantys gauti Europos techninį liudijimą bei galimybę žymėti savo sistemas CE ženklu, turi atlikti  daugybę bandymų: sistemos komponentai bei jų komplektai ištisus mėnesius šaldomi, mirkomi vandenyje, daužomi, plėšomi ir deginami siekiant nustatyti jų savybes bei tinkamumą reikalavimams.

ETL yra ne tik sistemos sertifikatas, bet ir griežtas technologijos aprašas, o jo  nuostatų  laikymasis  užtikrina  ETICS  sistemos  eksploataciją mažiausiai 25  metus, suprantama, jei sistema tinkamai  įrengta ir prižiūrima.

Projektuojantys ir įrengiantys pastatų apšiltinimą privalo laikytis visų Lietuvos įstatymais numatytų reikalavimų. Reikalingas šilumos izoliacijos kiekis (jos storis) atitvaroms šiltinti turi būti nustatomas pagal STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“,  STR 2.01.01(6):2008 „Esminis statinio reikalavimas „Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“, STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“, LST EN ISO 52000-1:2017 „Energetinės pastatų charakteristikos“ nuorodas.

Primename, kad išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos vadinamos lietuvišku angliško vertimo trumpiniu ISTS  arba anglišku trumpiniu ETICS (ang. External thermal insulation composite systems).

Parengta remiantis UAB „Kauno šilas"informacija