Statybų sektoriuje šiandien sunku rasti medžiagą, kuri nebūtų pristatoma kaip tvari, žiedinė ar perdirbama. Gamintojai skelbia apie mažesnį CO₂ pėdsaką, perdirbtų žaliavų naudojimą ir galimybę produktus perdirbti pasibaigus jų tarnavimo laikui. Visa tai skamba įtikinamai. Tačiau kuo daugiau kalbama apie žiedinę ekonomiką, tuo dažniau kyla vienas nepatogus klausimas: ar „perdirbama“ iš tiesų reiškia „perdirbta“?

Tai nėra tas pats.

Dauguma statybinių medžiagų teoriškai gali būti perdirbamos. Tačiau tarp teorinės galimybės ir realaus perdirbimo stovi visa infrastruktūra - surinkimas, rūšiavimas, logistika, perdirbimo pajėgumai ir rinka antrinei žaliavai. Jei bent viena šios grandinės dalis neveikia, medžiagos perdirbamumas lieka tik potencialu.

Būtent todėl šiandien vis dažniau kalbama ne apie pačias medžiagas, o apie sistemas, kurios egzistuoja aplink jas.

Mineralinė vata teoriškai gali būti perdirbama, tačiau praktikoje tai dažniausiai vyksta uždarose gamintojų sistemose, o atskira surinkimo ir perdirbimo infrastruktūra daugelyje rinkų, pvz. Lietuvoje, išlieka ribota. PUR ir PIR plokštės taip pat gali būti perdirbamos tam tikrais technologiniais būdais, tačiau dėl sudėtingos cheminės sudėties ir ribotų atliekų srautų tokie sprendimai kol kas nėra plačiai taikomi. Dar sudėtingesnė situacija susidaro su įvairiomis kompozicinėmis sistemomis, kuriose skirtingos medžiagos sujungiamos į vieną konstrukciją ir jų atskyrimas tampa ekonomiškai nepatrauklus.

Tuo tarpu polistireninis putplastis (EPS) išsiskiria tuo, kad jo perdirbimo galimybės nėra vien teorinės. Europoje jau daugelį metų veikia polistireno (EPS) surinkimo ir perdirbimo infrastruktūra, o Lietuvoje taip pat yra sukurta sistema, leidžianti surinkti, tankinti ir perdirbti švarias EPS atliekas iš statybų, gamybos ir pakuočių sektorių. Tai nereiškia, kad kiekvienas EPS gabalas automatiškai tampa nauju produktu, tačiau tai reiškia, kad egzistuoja realus ir veikiantis kelias jam grįžti į ekonomiką.

Kaip pastebi vienos didžiausių EPS perdirbimo įmonių Europoje vadovas, vertinant žiedinę ekonomiką svarbiausia ne deklaracijos, o praktika: „Perdirbimo versle pažadai mūsų nedomina - mus domina tonomis matuojamas rezultatas. Per 15 metų matėme ne vieną medžiagą, kuri buvo vadinama ateities žiedinės ekonomikos sprendimu, tačiau be surinkimo infrastruktūros ir ekonomikos tie pažadai taip ir liko popieriuje. Todėl šiandien svarbiausias - ar egzistuoja sistema, kuri leidžia ją surinkti, išrūšiuoti ir grąžinti į gamybą. Putplasčio atveju tokia sistema Europoje veikia jau seniai, o Lietuvoje mes ją kasdien matome praktikoje. Būtent todėl manau, kad kalbėdami apie žiedinę ekonomiką turime vertinti ne teorines galimybes, o realius rezultatus“, sako Remigijus Mieliauskas, Circleplast polistireninio putplasčio perdirbimo gamyklos vadovas.

Ir būtent čia slypi svarbiausia žiedinės ekonomikos pamoka. Per ilgai diskusijose apie tvarumą buvo vertinamos tik medžiagų savybės. Ar jos perdirbamos? Ar jų sudėtyje yra perdirbtų žaliavų? Ar jos atitinka tam tikrus aplinkosauginius kriterijus? Tačiau ateinančiais metais vis svarbesnis taps kitas klausimas: ar šiandien egzistuoja infrastruktūra, kuri leis tas savybes paversti realiu rezultatu?

Nes tvariausia medžiaga nėra ta, kuri teoriškai perdirbama. Tvariausia medžiaga yra ta, kuriai jau šiandien veikia surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo sistema.

Būtent todėl projektuotojams, rangovams ir užsakovams verta vertinti ne tik šilumines savybes, kainą ar deklaruojamą perdirbamumą. Vis svarbesnis kriterijus tampa klausimas, ar pasirinkta medžiaga turi realų gyvavimo ciklo uždarymo sprendimą.